Naujienos

Joniškio kultūros centro salėje „Po palme“ nuo rugsėjo 22 d. iki gruodžio 12 d. veiks dvi Valdemaro Šemeškos parodos – „Anapus rožinio pasaulio“ ir „Lentynos“.

VALDEMARAS ŠEMEŠKA

Tapybos darbų parodos „ANAPUS ROŽINIO PASAULIO“ (N-14) ir „LENTYNOS“

Apie dailininką:

Dailininkas gimė Druskininkų kurorte 1956 m. birželio 2 dieną. 1989 m. sėkmingai baigė Vilniaus dailės akademiją. Iki 1990 m. dirbo Varėnos KMK dailininku, nuo 1991 m. iki dabar – Varėnos J. Čiurlionytės menų mokykloje dailės mokytojas, dirbo dailės mokytoju įvairiose mokyklose Varėnoje ir Alytuje. Šiuo metu dailininkas gyvena ir kuria miške netoli Varėnos. Be tapybos, su įvairiomis grupėmis, groja bliuzą ir roką lūpine armonikėle, dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose ir koncertuose.

Nuo 1988 m. menininkas dalyvauja įvairiose grupinėse ir autorinėse parodose, projektuose, vasaros pleneruose Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje ir t.t.).

Dailininkas tapo įvairias kompozicijas, portretus, natiurmortus, peizažus. V. Šemeška – realistas, jo kūrybinis variklis – pats gyvenimas, be melo, sutirštintas jausmų ir emocijų, prasiveržiančių ryškiais potėpiais, formomis ir spalvomis.

Tikri pasakojimai, socialinės, istorinės, politinės, religinės, buitinės problemos kartu su karčia tiesa, kuria menininko įsivaizduojamą pasaulį, įkvėptą ir išprovokuotą tikrovės. Temos dažnai virsta ciklais, priversdamos žiūrovą į paveikslus pažvelgti vis giliau, „apžiūrėti“ iš visų požiūrių ir pozicijų, tiek žavintis gamtos grožiu, tiek iškeltomis socialinėmis problemomis. Kiekvienas paveikslas yra mažas romanas, nukeliantis žiūrovą į šimtus puslapių tikrojo ir išsigalvoto pasaulio. Ryškios ir blankios spalvos, drąsios ir ramios formos – tai viskas, ko reikia stipriai ir gerai kelionei aplink šį pasaulį.

ANAPUS ROŽINIO PASAULIO (N-14)

„Kaip ir visos Valdemaro parodos ar pavieniai matyti paveikslai – stipru, provokuoja, viskas – į gylį, daug metaforų, kontekstų – ir siužeto, ir spalvų atžvilgiu. Tačiau ši paroda mane tiesiog supurtė, „nudyrė odą“.

Jau parodos plakatas, kviečiantis praskleisti rožinę kasdienybės uždangą ir pažvelgti, kas slypi anapus kasdienybės šurmulio, perspėja, kad paprasta ir linksma nebus. Tarsi šviežiu, dar varvančiu krauju užrašytos raidės byloja – tai dabartis, esamasis laikas, žaizda – gyva. Karai, tremtys, sukilimai, kovos už laisvę neturi linijinio laiko – viskas tebevyksta čia ir dabar. Ir žmogiškų vertybių tema senaties termino neturi.

Norėčiau pasidalinti keletu subjektyvių įžvalgų.

Anapus rožinio pasaulio. Anapus – anoj, kitoje pusėje. Iš karto kyla paralelė su Curzio Malaparte (it. parte – pusė, malaparte – atsidūręs blogojoje pusėje) romanu „Oda. Mažoji Neapolio istorija“ – kraupia Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronika. 1943–2025-ieji – kas pasaulyje pasikeitė? Kas pasikeitė žmonių sąmonėje? Kuri pusė geresnė – nugalėtojų ar pralaimėjusių? Ir kas nubunda žmoguje ekstremaliomis aplinkybėmis – žvėris ar Kristus? Kam gali pasiryžti žmogus, liaudiškai tariant, gelbėdamas savo skūrą – t. y. besirūpindamas vien savo fiziniu išlikimu, anot Malapartės, „šlykščia oda“? Kas yra pažemintieji – ar tie, kuriuos pažemina ar tie, įsivaizduojantys, kad iš kitų atima garbę ir orumą? Žmogiškumo, moralės, žmogaus pasirinkimo klausimai skausmingai iškyla žvelgiant į paveikslus, kurių pavadinimus, kaip ir „pusę“, autorius siūlo pasirinkti patiems.

„Naujosios evangelijos rašymas“ – šį paveikslų ciklą drąsiai galima pavadinti pranašišku, nes paliestos ne tik šiandienos, bet, galima sakyti, ir ateities aktualijos. Evangelija – geroji naujiena, džiugi žinia. Evangelija pagal Luką, Matą ir kitus. O pagal ką rašoma ši Naujoji evangelija? Kas jos autorius? Ar skelbiama žinia džiugi? Dievo sūnų matome ant skrodimo stalo. Ryškios lempos, kardinolai ir žiūrovų minia – visa tai stebėtinai primena Theatrum anatomicum, kuris savo formu buvo artimas senovės Romos amfiteatrams (ar ant stalo – gladiatorius, kuriam minios buvo parodytas „nykštis žemyn“?). Toliau kyla aliuzija į Džeremio Bentamo (Jeremy Bentham) aprašytą panoptikoną, kurį prancūzų filosofas Mišelis Fuko (Michael Foucault) knygoje „Disciplinuoti ir bausti“ traktavo kaip disciplininės stebėsenos visuotines simbolį. Ar stebėtojų minia nėra stebimieji? Ar šiandien katalikybė yra atsvara, ar yra inkaras, laikantis dorovę, moralines vertybes? Žiniasklaidoje vis svarstoma dabartinė popiežiaus būklė – kodėl informacija dozavoja? Kam, kas bus toliau? Konklava? Čia vėl gi kyla paralelė su kinematografu – pasirodžiusiu Edvardo Bergerio filmu „Konklava“, pelniusiu daugybę nominacijų – tai rodo, kad tema ypati aktuali – kas gi vyksta už uždarų Vatikano durų, kas yra tikėjimas, moralė, kas rūpi labiau – religija ar politika, kurioje vietoje yra žmogus, kokis jo vaidmuo? Taigi paroda kelia daug klausimų ir nepateikia aiškių atsakymų. Tačiau klausimai ne retoriniai, į juos būtina atsakyti. Atsakyti patiems sau“. Alma Staigienė

LENTYNOS

7 paveikslai

Didysis senovės žiniuonis Hermis Trismegistas teigė: „Dievas suteikė septyniom dvasiom valdžią stichijoms ir galią iš jų kurti žvėris ir augmenis“.

7 dainos, 7 giesmės, 7 pasakos, 7 pasakojimai, 7 poteriai, 7 žmonės, 7 likimai, 7 gyvybės, 7 sveikatos, 7 meilės, 7 laimės, 7 tiesos, 7 apgaulės, 7 išdavystės, 7 kolonos, 7 tautos, 7 civilizacijos, 7 valstybės, 7 kalbos, 7 kūnai, 7 gimimai, 7 karaliai, 7 žudikai, 7 dovanos, 7 sielos, 7 angelai, 7 nusidėjėliai, 7 teisėjai, 7 mokytojai, 7 sveiki, 7 ligoniai, 7 daktarai, 7 žemdirbiai, 7 išminčiai, 7 kvailiai, 7 pranašai, 7 vaikai, 7 moterys, 7 vyrai, 7 seniai, 7 raganos, 7 savaitės dienos, 7 natos, 7 planetos, 7 vaivorykštės spalvos, 7 mėnulio fazės, 7 virsmų metai, 7 Grįžulo žvaigždės, ir viskas – 7, 7, 7, 7, 7777....ir septyni.

7 laikomas vienu svarbiausių skaičių numerologijoje.

Viskas tilpo į šiuos septynis paveikslus, kuriuos galima apibūdinti vienu žodžiu – CIVILIZACIJA.

Lentynos, kuriose gyvena racionalus ir iracionalus pasaulis, kur aiški sąmonė ir nesuprasta pasąmonė. Lentynų paviršutiniame, pirmiausia matomame gerai atpažįstamų ir simboliais tapusių daiktų chaose, už mums perskaitomų ženklų – griežta ir mažai žinoma, paslapties rūke skendinti Visatos pasaulio tvarka. Čia gyvena senas knygininkas – bibliotekininkas, mokslo burtininkas, žiniuonis, knygų pasaulio išminties saugotojas. Savo senatvės bergždžioje vienatvėje ir jos neįgalume jau nebeturintis kam perduoti savo žinių, skausmingai likęs vienas ir jau negebantis pasiekti knygų lentynų viršaus, jis juda į išlaisvinančią Šviesą, kurios siekė visą gyvenimą ir kurią skleidžia Kolona. Koloną jam, tarsi amžinąjį pažadą, knygų, t. y. žinių, saugyklai dovanojo antikos deivės. Atėnė prigrasino ją saugoti, o Temidė – tinkamai apkamšyti, kad stipriai tarp knygų laikytųsi. Deja, senatvė fizines jėgas iš žiniuonio atėmė, mokiniai ėmė jo neklausyti, ir senis su savo tiesomis liko vienas. Su visomis lentynomis, kuriose gyvena racionalus ir iracionalus pasaulis, kur aiški sąmonė ir nesuprasta pasąmonė. Išdidi Kolona, neturėdama kas ją prilaiko, pajudėjo ir pradėjo griūti.

Pasaulio tvarkos ar netvarkos perėjimas į kitą būvį ženklinamas praradimais – griūvanti ir sugriuvusi Kolona yra visa ko pabaiga – skaudi ir nesugrąžinama. Liko griuvėsiai, sniegas ir užmarštis, o galiausiai – tik išsigandusių, pasimetusių, tiesiog net nespėjusių susigaudyti, kas atsitiko, pilki, nuostabos, skausmo ir išgąsčio sužaloti sielų veidai. Sielų, kurioms nereikėjo nei Mokytojo, nei visos pasaulio išminties. Visa mūsų, visa žmonijos išmintis – knygose, kurios yra lentynose.