Naujienos

Jūratė Kazakevičiūtė

Autorinė paroda „Tarp šaknų ir šakų – gyvybės ratas“

Parodos pristatymas
Kviečiame į Jūratės Kazakevičiūtės naujausią kūrybos ciklą, kuriame tyrinėjama žmogaus ir gamtos vienovė. Čia medis ne simbolis – jis tampa gyva struktūra: juntama, auganti, kintanti. Šaknys ir šakos žymi ne tik pradžią ir tąsą, bet ir nuolatinį virsmą, kuriame persipina atmintis, pojūčiai ir vidinė patirtis.

Tekstilinės formos ir vizualiniai sprendimai kviečia lėtai stebėti, įsiklausyti ir patirti save kaip šios gyvybės sistemos dalį – tarp žemės ir augimo, tarp matomo ir juntamo. Parodoje atsiskleidžia subtilus, fragmentiškas pasakojimas apie laiką, atmintį ir tapatybės trapumą per gyvybės medžio metaforą.

Parodos anotacija

„Tarp šaknų ir šakų – gyvybės ratas“ apima penkerių metų menininkės kūrybą: tekstilines skulptūras ir fotografinius atvaizdus ant audinio. Kiekvienas kūrinys jungiasi į organiškai augantį pasakojimą apie žmogaus ir gamtos bendrabūvį. Medis čia ne tik simbolis – jis veikia kaip gyva sistema, kurioje išnyksta riba tarp kūniškumo ir aplinkos, tarp vidinio ir išorinio pasaulio.

Menininkės kūryboje formuojasi savita plastinė kalba, kylanti iš minkštosios skulptūros tradicijos ir tekstilės medžiagiškumo. Vielos, siūlai, neaustinės struktūros, nailonas tampa ne tik formos kūrimo priemonėmis, bet ir mąstymo būdu – lėtu, pasikartojančiu, artimu augimo procesams. Tai leidžia formuoti ne statiškus objektus, bet kintančius, jautrius darinius, kuriuose įrašyta laiko, prisilietimo ir patirties dimensija.

Menotyrininkas Ignas Kazakevičius pastebėjo: „Materija tampa viena iš galimų atminties formų, o meninis laukas atsiveria kaip poetinė ekologija ir jutiminis kraštovaizdžio skaitymo būdas.“

Ciklai parodoje

• „Artimas miškas“ – fotografinis ciklas, kuriame vaizdas fragmentuojamas, daugintas, primenant audinio raportą ar kaleidoskopinę struktūrą. Tai ne dokumentika, o nuolat patiriamos aplinkos refleksija. Miškas čia nėra išorinis objektas – tai vidinė erdvė, patirties laukas.

• „Pojūčių medžiai“ – kūriniai, kuriuose medžiai tampa jutiminiais organizmais: „kvėpuoja“, reaguoja į šviesą, sugeria laiką. Paviršiai primena odą, atmintį ar nervinę sistemą.

• „4 stichijos“ – ciklas, transformuojantis ankstesnius kūniškumo tyrinėjimus į platesnį gyvybės suvokimą. Augalo gyvenimo ritmai – dygimas, skleidimasis, nykimas ir atsinaujinimas – susiejami su žmogaus būties procesais.

Šaknys veikia kaip atminties ir kilmės ženklas, šakos – kaip augimo ir sklaidos kryptys, o pats medis tampa jungtimi tarp skirtingų būties lygmenų. Ciklinė struktūra nuolat kinta, transformuojasi, leidžia suvokti gyvybę kaip nenutrūkstamą virsmą.

Patirtis parodoje

Paroda kviečia ne tik stebėti, bet ir patirti – lėtai, per pojūčius, per buvimą „tarp“. Tarp šaknų ir šakų, tarp žemės ir augimo, tarp matomo ir juntamo. Čia žmogus suvokiamas kaip neatskiriama gyvybės tinklo dalis – viena iš jo formų, nuolat kintanti, bet išliekanti susijusi su visuma.

Menotyrininkas Vidas Poškus apie šiuolaikinę tekstilę: „Medžiagos gebėjimas kalbėti apie trapumą, laiką ir atmintį atsiskleidžia J. Kazakevičiūtės darbuose – tekstilė peržengia savo ribas ir tampa konceptualia, patyrimine terpe.“