Naujienos

Ar teatras prasideda tada, kai užgęsta šviesos ir atsiveria scenos uždanga? O gal tada, kai susėdame prie vieno stalo, leidžiamės į brūzgynus, įsiklausome į rudeniško miesto garsus, netikėtai tampame spektaklio dalyviais ar spalvomis mėginame pažvelgti į save?

Rugsėjo 14–25 dienomis vykęs teatro festivalis „Viskas yra teatras“ į šį klausimą atsakė savaip – teatras gali būti visur. Scenoje ir gamtoje, prie stalo ir žygyje, rimtame pokalbyje ir improvizacijoje, vaikų vaizduotėje ir suaugusiųjų tyloje. Beveik dvi savaites festivalis kvietė Joniškį ne tik žiūrėti, bet ir patirti, išgirsti, paliesti, kurti, juoktis, susimąstyti ir būti kartu.

Festivalio pradžia rugsėjo 14-ąją priminė paprastą dalyką – kiekvienas žmogus turi istoriją, tik ne kiekvienas iš karto atranda būdą ją papasakoti. Aleksandro Špilevojaus vedamose istorijų kūrimo ir pasakojimo dirbtuvėse dalyviai pažino gyvo pasakojimo galimybes, išlaisvino vaizduotę ir ieškojo savojo balso. Čia svarbiausia medžiaga buvo pats žmogus – jo patirtys, prisiminimai, vaizduotė ir gebėjimas visa tai paversti istorija. Dieną pradėtas pokalbis apie pasakojimo galią vakare įgavo visai kitą formą VšĮ „Meno alchemija“ spektaklyje „Myriop“. Žiūrovai susėdo prie gedulingų pietų stalo, kur atmintis grąžino seniai pamirštas istorijas, rimtį netikėtai pertraukė juokas, o šalia mirties baimės atsirado saviironija. A. Špilevoj atvirai ir žaismingai kalbėjo apie atsisveikinimo absurdiškumą, mūsų norą viską padaryti „teisingai“ ir situacijas, kuriose vieno teisingo būdo paprasčiausiai nėra. Riba tarp gyvenimo ir išėjimo, rimties ir juoko čia tapo tokia plona, kad apie sudėtingus dalykus buvo galima kalbėti stebėtinai žmogiškai.

Žmogaus vidinio pasaulio tema festivalyje tęsėsi rugsėjo 16-ąją Alytaus miesto teatro muzikiniame monospektaklyje „Kodas F32“, kurį režisavo ir atliko Andra Kavaliauskaitė. Spektaklyje itin jautriai atsivėrė šeimos, gyvenančios šalia depresija sergančio žmogaus, patirtis. Dukros bandymas po daugelio metų pasikalbėti su tėčiu tapo išpažintimi, atsiprašymu ir pažadu neleisti jo muzikai nutilti. „Kodas F32“ kalbėjo apie tai, ką mato ir jaučia vaikas, kai liga tarsi įsigeria ne tik į žmogų, bet ir į namų sienas. Kartu spektaklis priminė, kad meilė kartais atsiveria tik atsigręžus atgal – ir paaiškėja buvusi daug arčiau, nei kadaise galėjome suprasti.

Rugsėjo 18-ąją jautrias suaugusiųjų istorijas pakeitė vaikų smalsumas ir nevaržoma fantazija. „Teatro istorijų“ kūrybinėse dirbtuvėse „Nueik nežinia kur, parnešk nežinia ką“ smulkūs daiktai, piešiniai, nuotraukos, šviesa ir net aktorės pirštai tapo priemonėmis kurti ištisus pasaulius. Profesionalios aktorės Kristinos Mauruševičiūtės pasakojama jautri vaikystės istorija apie bendravimo sunkumus, išgyvenimus, slaptus draugus ir svajonę netrukus į kūrybą įtraukė ir pačius vaikus. Žaidimai bei praktinės užduotys leido patiems išbandyti objektų ir šviesos teatrą, pasakoti savas istorijas ir patirti, kiek daug gali vaizduotė.

Iš mažų, vaikų rankose atgijusių objektų teatras persikėlė į kur kas didesnę sceną – gamtą. Poetiniame spektaklyje-žygyje „Brūzgynų eilės“ pažįstamas kraštovaizdis atsivėrė poeto akimis. Senas ąžuolas, upės skardis, kūdra ir brūzgynai tapo kelionės stotelėmis, o lietuvių poetų eilės leido pastebėti tai, pro ką galbūt kitą dieną būtų tiesiog praeita. Pop-up skulptūrinės ir tunelinės knygos virto mažomis miško teatro scenomis, o eilėraščių takais lydėjo aktoriaus Artūro Dubakos įkūnytas Vaidotas – plika akimi nematomo gamtos pasaulio entuziastas ir šiek tiek poetas.

Gebėjimas pastebėti tai, kas kasdienybėje praslysta pro akis, tapo svarbus ir rugsėjo 19-osios MB „9 zuikiai“ pojūčių žygyje suaugusiesiems. Rudeniškas Joniškis šįkart buvo pažįstamas per šešis pojūčius – klausą, regą, uoslę, skonį, lytėjimą ir intuiciją. Sandra Galdikaitė kvietė dalyvius sulėtinti žingsnį, tyrinėti ryšį su aplinka, gamta ir savimi, veikti drauge lyg darnus skruzdėlynas ar paukščių pulkas, o kitą akimirką – pabūti individualioje patirtyje. Miestas liko tas pats, tačiau žvilgsnis į jį jau buvo kitoks.

Tą pačią dieną teatras įsiliejo ir į žirgų varžybų atmosferą viloje „Audruvis“, kur vyko teatralizuotas piknikas su teatru „Žiburys“. Įprastos ribos tarp aktoriaus ir žiūrovo čia beveik neliko – aktoriai bendravo su susirinkusiaisiais, kalbino, improvizavo, kūrė nuotaikingas situacijas ir kvietė žmones patiems tapti teatrinio veiksmo dalimi. Festivalis parodė, kad spektakliui nebūtina uždara salė, scena ar uždanga – kartais pakanka žmonių, pasirengusių žaisti kartu.

Žaidimas ir žiūrovo dalyvavimas įgavo jau kitą prasmę MB „9 zuikiai“ spektaklyje-interaktyviame veiksme „Žemė 2050“. Čia susirinkusiųjų laukė klausimas, kurio nebuvo galima palikti vien aktoriams: kokia bus Žemė 2050 metais? Skeptiškas pesimistas, racionalus kritikas ir pasaulietiškas optimistas atstovavo skirtingiems požiūriams, tačiau savo poziciją galėjo išreikšti ir publika. Kiekvienas pasirinkimas bei interaktyvus veiksmas tapo bendro ateities paveikslo dalimi. Spektaklis ne tik kalbėjo apie žmogaus santykį su planeta, bet ir vertė pažvelgti į savo kasdienius sprendimus – tuos mažus veiksmus, iš kurių ilgainiui ir susideda dideli pokyčiai.

Po intensyvių susitikimų su miestu, gamta, kitais žmonėmis ir ateities klausimais rugsėjo 24-ąją „Fraktalų spalvos: savęs pažinimo kelionė“ dėmesį nukreipė į vidų. Piešiant fraktalus, leidžiant laisvai lietis spalvoms ir formoms, kūryba tapo galimybe sulėtinti tempą, įsiklausyti į savo mintis ir emocijas. Šįkart nereikėjo vaidinti, kalbėti ar būti stebimam – pakako spalvos, linijos ir laiko sau.

Festivalį rugsėjo 25-ąją Joniškio kultūros centre užbaigė Vilniaus senojo teatro spektaklis „Reforma“. Agniaus Jankevičiaus juodoji muzikinė satyra nukėlė į tuštėjantį Skakiškį, kur trys mokyklos pedagogės sukuria planą miesteliui išgelbėti ir paversti jį naująja Pažadėtąja žeme. Per satyrą ir groteską spektaklyje susipynė migracijos, nereikalingumo, išlikimo ir destrukcijos temos. „Reforma“ vertė ir juoktis, ir atpažinti nepatogią realybę, o festivalį užbaigė palikdama žiūrovams ne paruoštus atsakymus, bet klausimus.

Festivalis „Viskas yra teatras“ priminė, kad teatras prasideda ne tik tada, kai užgęsta šviesos. Jis prasideda tada, kai žmogus sustoja, išgirsta, išdrįsta papasakoti, įsitraukia, nustemba, nusijuokia ar pažvelgia į gerai pažįstamus dalykus kitaip. Ir galbūt todėl festivalio pavadinimas per šias dienas skambėjo ne kaip graži frazė, o kaip patirtas faktas – viskas iš tiesų gali būti teatras, jei tik nepraeini pro šalį.

Nuoširdžiai dėkojame visiems festivalio kūrėjams, aktoriams, edukatoriams, partneriams, savanoriams, organizatoriams ir visiems, prisidėjusiems prie to, kad šios rugsėjo dienos Joniškyje būtų kupinos teatro, kūrybos ir netikėtų susitikimų. Didžiausias ačiū – žiūrovams ir dalyviams, kurie atėjo ne tik stebėti. Jūs klausėtės, kūrėte, ėjote, diskutavote, juokėtės, įsitraukėte ir kartu kūrėte festivalio atmosferą. Nes teatras gyvas tol, kol yra su kuo juo dalintis.

Ačiū, kad buvote. Ačiū, kad kūrėte kartu. Ačiū, kad Joniškis šiomis rugsėjo dienomis tapo viena didele teatro scena.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Joniškio rajono savivaldybė.

---

Daugiau nuotraukų:

VŠĮ „Meno alchemija“. A. Špilevoj spektaklis „Myriop“ 

Alytaus miesto teatras „Kodas F32“

Kūrybinės dirbtuvės ,,Nueik nežinia kur, parnešk nežinia ką“

„Teatro istorijos“ poetinis spektaklis-žygis „Brūzgynų eilės“ 

MB „9 zuikiai“. Pojūčių žygis suaugusiems 

Teatralizuotas piknikas su teatru „Žiburys“ 

MB „9 zuikiai“. Spektaklis-interaktyvus veiksmas „Žemė 2050“ 

Vilniaus senojo teatro spektaklis „Reforma“