Naujienos

Sausio 13-oji – tai diena, Lietuvos istorijoje įrašyta ne datomis ar įsakymais, o žmonių likimais. Šiemet Joniškyje minėtos 35-osios 1991 metų Sausio įvykių metinės tapo ne formaliu prisiminimu, bet gyvu susitikimu su praeitimi. Atminties vakaras „1991-ųjų Sausio 13-oji joniškiečių istorijos“ pakvietė iš naujo išgyventi tai, kas tuomet jungė, gąsdino ir kartu stiprino visą tautą. Vakaro pasakojimas nebuvo grindžiamas chronologija ar faktais – istorija skambėjo per žmonių balsus, emocijas ir asmeninius išgyvenimus. Kalbėjo tie, kurie tą sausio naktį patys buvo istorija: stovėjo prie barikadų, klausėsi tankų gausmo tamsoje, glaudėsi prie Parlamento ir laikėsi už rankų, dainuodami, nes dainoje dar buvo galima išsaugoti balsą.

Renginį pradėjo dainavimo studijos „ETC“ tercetas. Jų atliekama daina nuskambėjo tarsi tylus susitarimas – sustoti, susikaupti ir įsiklausyti. Muzika tapo ne fonu, o jausmu, kuris užpildė salę dar prieš ištariant pirmąjį prisiminimą. Ji priminė, kad Sausio 13-oji buvo ne tik kova, bet ir dvasios stiprybės išbandymas. Vakaro metu skambėjusios istorijos atskleidė visą emocijų spektrą – nuo stingdančios baimės iki netikėto humoro, nuo nežinios iki tvirto vidinio apsisprendimo. Kiekvienas pasakojimas liudijo, kad lemtingomis akimirkomis žmones vedė ne įsakymai ar pareigos jausmas, o vidinis poreikis būti kartu, saugoti vieniems kitus ir nepasitraukti.

Savo prisiminimais dalijosi Vytautas Adomaitis, Violeta Tuomaitė, Jolanta Sidorovienė, Dalia Motik, Regina Leknickienė ir Vladas Petraitis. Jų pasakojimus jautriai ir prasmingai jungė LRT žurnalistas Edvinas Kučinskas, padėjęs atskleisti ne tik įvykių eigą, bet ir tylą tarp žodžių – tą, kurioje dažnai slypi stipriausios emocijos.

Violetos Tuomaitės pasakojimas nukėlė į patį įvykių epicentrą – prie Parlamento. Jos žodžiuose atsivėrė ne tik vaizdai, bet ir emocinė būsena, kurią tuo metu išgyveno tūkstančiai žmonių. Prie Parlamento jau pradėjo rinktis žmonės – kūrėsi laužai, žmonių vis daugėjo, vis daugiau ir daugiau. Atsidarė vienas langas, paskui kitas, girdėjosi, kaip kažkas ramino: „Būkite ramūs“. Ir staiga nuaidėjo šauksmas: „TANKAI! TANKAI! TANKAI!“ – gatve važiavo tankai. Tuo pat metu vėl atsidarė Parlamento langas ir žmogus rėkte rėkė: „Būkite ramūs!“ Tą akimirką žmones sukaustė baimė, bet tuo pačiu giliai viduje užgimė nepaaiškinamas ryžtas. Prasidėjo daina – dainuoji, o ašaros bėga upeliais, nebežinai, ar tu bijai, ar verki, ar ir viena, ir kita vienu metu, bet viena žinai tikrai: jeigu tie tankai privažiuos iki galo, tu liksi stovėti. Dainuoji, o kartais tai jau net ne daina, tai riksmas, per kurį išrėkiama visa baimė, visas nerimas ir kartu visa vienybė. Nelaikiau savęs didvyre. Tiesiog buvau ten, kur tuo metu reikėjo būti. Šiuose žodžiuose atsiskleidžia viena svarbiausių Sausio 13-osios patirčių – paprasto žmogaus drąsa, kuri gimė ne iš didvyriškumo siekio, o iš vidinio apsisprendimo likti. Daina tapo ginklu, ašaros – tylia malda, o buvimas kartu – stiprybe, kurios negalėjo palaužti net tankai.

Dalia Motik Sausio 13-osios naktį prisimena kaip vieną ryškiausių savo gyvenimo akimirkų. Jos pasakojime atsispindi visos šalies būseną atspindinti atmosfera – baimė, malda ir spontaniška vienybė. Tą vakarą prisimenu labai ryškiai ir, matyt, prisiminsiu iki gyvenimo galo. Įsijungėme televizorių ir matėme, kaip aikštėje žmonės garsiai meldžiasi, net dabar, vien prisiminus tuos vaizdus, per kūną eina šiurpuliukai. Tada per televiziją pradėjo kviesti žmones rinktis prie savivaldybių, ir mes, praktiškai su naktiniais marškiniais, su treningais, rinkomės prie savivaldybės. Šie prisiminimai liudija, kaip Sausio 13-osios naktį išnyko socialiniai vaidmenys ir kasdieniai rūpesčiai. Žmonės kilo ne pasiruošę, ne apgalvoję, kilo vedami vidinio impulso būti ten, kur sprendžiasi jų valstybės likimas.

Regina Leknickienė Sausio įvykius išgyveno būdama ne tik tarybos narė, bet ir būsima mama. Jos pasakojime ypač ryškiai atsiskleidžia atsakomybės ir tikėjimo dermė. Tuo metu buvau tarybos narė ir laukiausi trečiojo vaiko. Dabar dažnai girdžiu sakant, kad, iš tikrųjų, gindami Tėvynę mes giname ne pastatus, ne gatves, o žmones – pirmiausia savo šeimą, savo artimuosius ir tuos, kurie šalia. Nežinau, iš kur tas tikėjimas atsirado, bet buvau stipriai įsitikinusi – lyg Šventosios Dvasios vedama, – kad čia nieko blogo neįvyks. Sau kartojau: „Viskas bus gerai.“ Galbūt tais žodžiais raminau ir save, bet tuo metu jie skambėjo kaip tikra, nepajudinama tiesa, kurios laikiausi iš visų jėgų. Ši patirtis primena, kad Sausio 13-oji buvo ir vidinė kova – tarp baimės ir pareigos, tarp nežinios ir vilties. Tikėjimas tapo ramstis, leidęs išlikti tvirtiems net ir tada, kai aplink tvyrojo grėsmė.

Vytautas Adomaitis pasidalijo prisiminimais apie nuolatinį pasirengimą blogiausiam ir apie tai, kaip informacijos stoka bei įtampa galėjo sukelti netikėtas reakcijas. Jis prisimena ir tą kuriozinę, bet tuo metu visai nejuokingą situaciją. Gavome žinią, kad nuo Latvijos pusės artėja tankų kolona – tikri tankai, rimta grėsmė. Visi įsitempę, širdys daužosi, laukiama blogiausio. O pasirodo, jokios tankų kolonos nebuvo. Tai tebuvo žvyro barstymo mašinos su druska, kurios naktį važiavo su įjungtomis šviesomis. Šis epizodas atskleidžia, kokia trapi buvo ramybė ir kaip kiekviena žinia galėjo tapti lemtinga. Tai taip pat priminimas, kad net įtampos kupinais momentais žmonės gebėjo išlaikyti žmogiškumą ir vėliau į prisiminimus pažvelgti su šypsena.

Jolanta Sidorovienė, tuo metu studentė, pasakojo apie spontanišką sprendimą sekti širdies balsu ir stoti ginti Lietuvos. Jos prisiminimai – vieni dramatiškiausių ir vaizdingiausių. Tuo metu buvau studentė ir kaip tik likimas lėmė, kad bėgome prie Parlamento, ginti Lietuvos. Matėsi, kaip gatvėmis važiuoja tankai, jie trukdė eismą, viskas sustojo. Netoli Televizijos bokšto regėjome, kaip vienas tankas keistai važiuoja, tiesiog per lengvąją mašinėlę, tarsi per kokį žaisliuką, be jokio gailesčio. Nubėgome prie Televizijos bokšto ir sustojome trimis ar keturiomis eilėmis, susikabinę rankomis, tvirtai, kad niekas mūsų neišskirtų. Teko matyti ir baisų vaizdą: tankas užvažiavo ant žmogaus pėdos, užspaudė ją ir žmogus niekur negalėjo pajudėti. Po šiai dienai viską prisimenu taip ryškiai, lyg tai būtų įvykę vakar. Tai liudijimas apie tiesioginį susidūrimą su brutalia jėga, apie žmones, kurie stojo prieš tankus be ginklų, bet su nepalaužiama valia. Vaizdai, kuriuos teko matyti, liko atmintyje visam gyvenimui.

Vladas Petraitis prisiminė, kaip žmonės bandė apsiginti tuo, ką turėjo po ranka, ir kaip įtampa paveikė net kasdienius įpročius. Iš pradžių apsiginklavome gesintuvais, kuriuos vėliau perdavėme kitiems, o mums paliko metaliniai strypai...Užsirūkė net nerūkantys. Šie žodžiai lakoniškai, bet taikliai atskleidžia psichologinę būseną – nerimą, baimę ir bandymą rasti bent menkiausią būdą ją numalšinti.

Šis atminties vakaras Joniškyje tapo daugiau nei renginiu. Tai buvo gyvas liudijimas, kad Sausio 13-oji – tai ne tik istorijos vadovėlių puslapiai. Tai paprasti žmonės, kurie baimės akivaizdoje pasirinko likti. Žmonės, kurie nežinojo, kuo viskas baigsis, bet žinojo viena – pasitraukti negalima. Praėjus 35 metams, šios istorijos vis dar gyvos. Jos skamba ne tam, kad būtų tik prisimintos, bet tam, kad primintų: laisvė niekada nebuvo duotybė. Ji buvo išstovėta, išdainuota ir išgyventa – kartu.