Naujienos

Vėjo malūnų Šiaurės Lietuvoje būta išties nemažai. Istorijų apie jų išsaugojimą, atgaivinimą, rekonstravimą – dar daugiau. Dalis malūnų išlikę ir saugomi. Tikiuosi, jog ši paroda taip pat bus mažytis asmeninis indėlis į Joniškio krašto kultūrinės atminties puoselėjimą. Kaip ir daugelis, esu fotografė – mėgėja, profesionalus fotografijos menas tepalieka profesionalams. Man, gi, svarbi nuotraukos idėja, mintis, detalė, sintezė ar priešprieša šiuolaikiniam, vartotojiškam pasauliui. Fotografijose užfiksuotas malūnas tebestovi Kriukų seniūnijos, Dvariukų (arba Mažųjų Liesų) buvusio kaimo laukuose. Kažkada malūnas priklausė žinomų šiame krašte malūnininkų ir malūnų statytojų giminės atstovui Oskarui Zederštremui (Sӧӧderstrom).

Vietiniai ir dabar neretai bekepurį vadiną Oskaro malūnu. Parodos lankytojus kviečiu kartu su manimi stebėti laiką (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) šalia vieno vienintelio malūno. Kaip keičiasi dangus, pro ,,nuskridusio‘‘ stogo akį. Kaip metų laikų ciklas, žaluma, rodos, sugrąžina viltį ir gyvastį vienatvei, ir vėl ją išsineša. Kaip laikas, kurio žmogus nepajėgia suvaldyti, paliečia visa, kas jo paties kažkada buvo sukurta.

Besparniais grybšniais malantis amžinybių dulkes malūnas, tarsi vis dar tebetiki, jog toks pat likimas vieną dieną neištiks ir jo. Ir nieko geriau, nei Justinas Marcinkevičius eilėraštyje „Vėjo malūnai“ čia nepasakysi.

Lyg paskutiniai dinozaurai,

lyg priešistoriniai kokie —

jie stovi perpučiami kiaurai,

ir sielose jų — kaip lauke.

Apdriskusius sparnus iškėlę,

dar siekia debesų šukuot.

įklimpo jie lyg vabalėliai

laike — kaip gintaro sakuos.

Sustingę mintys tarsi girnos

vienam neperžengtam taške.

Jų sąžinės kaip miltai grynos,

jų nuodėmių našta tuščia.

Lyg piramidės — apiplėšti —

nėra daugiau ką beatimt,

jie neskrajoja, vaikšto pėsti

ir griežia durim kaip dantim.

(Koks baltas geras įkvėpimas

juos vertė dirbti per naktis,

kai ilgas porinis vežimas

atveždavo laukų mintis!)

Dar jie gyvi. Ir bando gūžtis,

galvodami: gal bus geriau...

Supranta: vienas vėjo gūsis

dar šiąnakt gali juos nugriaut.

Nesurasto, o taip ieškoto,

po debesų sunkiu ižu

jie laukia savo Don Kichoto

ir tikisi garbingai žūt.