Naujienos

Atgal

Premjera: N. Gogolio „Vedybos“ žiburietiškai

2019 02 04

    Vasario 1 d. Joniškio baltojoje sinagogoje parodyta Joniškio KC mėgėjų teatro „Žiburys“ spektaklio „Vedybos“ (pagal N. Gogolio pjesę, režisierė Violeta Tuomaitė, dailininkė Lina Ripskytė) premjera.
   Taigi apie ką ir kaip − žiburietiškai gogoliškos „Vedybos“? Spektaklio veiksmas prasideda Peterburge, „garsaus rūmų patarėjo, ekspeditoriaus“ Ivano Kuzmičiaus Podkoliosino namuose. Tingus, savimyla rūmų patarėjas turi vieną, to meto visuomenės standartams didelį trūkumą – neturi žmonos... Visuomenės opinijos verčiamas, paisydamas gero tono bei įkalbėtas įgudusios piršliautojos Fioklos Ivanovnos, Podkoliosinas silpnumo akimirką pasižada vesti, slapta tikėdamasis, kad vien ketinimo pakaks ir tai niekada neįvyks. Tuo tarpu jo bičiulis Ilja Fomičius Kočkariovas, sužinojęs, kad jam peršama pirklio duktė Agafija Tichonovna, „tikras rafinatas“, stengiasi užbėgti jam pakenkusiai piršliautojai Fioklai už akių ir vedybas surengti pats. Tai suuodusi Fiokla imasi jam kenkti, suranda keletą jaunikių konkurentų... Visi jie turi savų interesų − kam rūpi nuotakos turtas, kam – tiesiog puikybė ir pagerėsiantis visuomenėje įvaizdis. Jų turi ir pati nuotaka, pageidaujanti ištekėti tik už bajoro. Galiausiai vedybų procesas taip susimazgo ir išsipučia, kad jo atomazga palieka visus be žado. Pasirodo tuštybių mugėje visiems atitenka tik barankos skylė...
  Spektaklio veikėjai atspindi skirtingus XIX a. Rusijos visuomenės sluoksnių atstovus, kurie atsiskleidžia visoje jų komiškoje tuštybėje. Būtent tuštybė juos ir vienija. Gogolio juokas čia yra pagrindinis veikėjas.
    Spektaklio pradžia ir pábaiga (kito laikmečio erdvės atidengimas ir uždengimas skraistėmis) režisierė Violeta Tuomaitė įrėmino žinutę, kad gera komedijinė klasika yra visada aktuali. Vykęs ir kitas sprendimas − mistinių būtybių spektaklyje atsiradimas, išnaudotas greitai veiksmo vietos transformacijai ar paties scenoje vykstančio veiksmo sureikšminimui. Mistinės būtybės labai tiko, nes mistika Gogolio kūryboje yra bene svarbiausia ypatybė, jo prozos ir pjesių kokybės ženklas. Gogolišką mistiką kūrė ir žaidimas spektaklio veiksmo erdvėmis (scena, priešscenis, balkonas). Puikiai derėjo ir pasirinkta minimalistinė, mobili veiksmo vietos kaitai scenografija, priartinanti spektaklio laiką prie šių dienų. Scenografijos spalvos, epizodinė, bet pjesės temai svarbi veidrodžio simbolika, manekenas su nuotakos suknele, neretai spektaklio personažų komiškai palaikomas pačia nuotaka, burtų kortomis motyvas ir kitos įsimintinos spektaklio detalės sustiprino įspūdį, kad tai ne vien komiška istorija, o gerai spektaklyje išpildyta gogoliška satyra. Neabejotina ir ryškiausia spektaklio stiprybė – puikiai parinkti aktoriai spektaklio personažams. Aktoriai su kaupu pateisino pasirinkimą, nes jų vaidyba sukūrė ryškius, gyvus, karnavališkus personažus. Aplodismentai scenografijos ir puikių kostiumų autorei Linai Ripskytei, ypač derinant juos su pamėklišku grimu – tai išties buvo groteskiška, gogoliškai komiška.
     O reikliausi vertintojai – žiūrovai, spektaklį pripažino ir pamilo iškart, tą liudija spektaklio pakartojimuose vis pilnėjančios salės. Akivaizdu, kad tikro, gogoliško juoko, teatre, o kas žino, gal ir gyvenime, mums seniai trūko.