Naujienos

Atgal

Daunoravos dvaro šventė – duoklė paveldui ir žmonių bendrystei

2021 09 06

   Rugsėjo 4 d. Daunoravos dvarvietėje vyko šiam dvarui, jo istorinei ir kultūrinei atminčiai skirta šventė. Jėgas šiam renginiui suvienijo du pagrindiniai organizatoriai – Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyrius ir Joniškio kultūros centras, vykdę Lietuvos kultūros tarybos, Kultūros paveldo departamento ir Joniškio r. savivaldybės administracijos iš dalies remtus projektus. Prie pagrindinių organizatorių prisijungė Daunoravos kaimo bendruomenė, Joniškio latvių draugija „Avots“, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Joniškio turizmo ir verslo informacijos centras.      
     Bene dešimtmetį Daunoravos dvaras, kaip didesnių kultūrinių renginių vieta, buvo gerokai primirštas, o juk praeityje, įvairiais laikais, net ir sovietmečiu, čia virte virė kultūrinis gyvenimas, vienijęs čia gyvenusių latvių ir lietuvių kultūrą, tradicijas ir papročius. Kadangi istorinė ir kultūrinė atmintis labiausiai įsitvirtina per kultūrines praktikas, vietos istorijos faktų ir legendų interpretacijas, renginiu siekta gražinti šiai vietai kultūrinį patrauklumą ir intensyvumą, sudominti, uždegti vietos bendruomenę, kultūros žmones renginiais puoselėti savo gyvenamos teritorijos unikalumą per dvaro daugialypę istoriją. O Daunoravos dvaro istorija išties turtinga – čia kažkada gyveno daugiau nei dešimt lietuvių, lenkų, vokiečių kilmingų dvarininkų atstovai, taip pat ir viena didžiausių Lietuvoje latvių bendruomenė, o ir šiandieniniai vietos gyventojai ne iš kelmo spirti –kūrybingai kuria savo istoriją.
     Pirmajai Daunoravos dvaro šventei „pagardinti“ pasirinkti trys šio dvaro istorijos momentai – Baltosios damos, prieš tris šimtus metų netoliese esančiame Blankenfeldės dvare (Latvija) sudegintos raganos Madės, siejamos ir su Daunoravos dvaru, istorija ir legenda, paskutinio Daunoravos dvaro savininko Oto Kaizerlingo 1912 m. pamesto lagamino istorija ir jį radusiam žadėta 100 tuometinių rublių premija bei vietos latvių bendruomenės, vadinamų „dundurniekų“, atminties įamžinimas. Iš šių dalykų susidėliojo įvairiomis veiklomis bei pasirodymais praturtinta programa. Tačiau svarbiausiu šventės potyriu tapo suvokimas, kad didžiausias visų svarbių vietų paveldas yra žmonės, gyva jų bendrystė. Vietos bendruomenės ir jų pagalbininkų įsitraukimas, džiaugsmas, puiki nuotaika sakyte sakė – mes esam svarbūs, mes esam šios unikalios vietos šeimininkai...
 
      Ant Daunoravos ponų namo – istorinių nuotraukų ekspozicija
    Prieš kelias dienas iki šventės ant Daunoravos dvaro ponų namo 26 užsandarintų langų Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyrius, vykdydamas iš dalies finansuotą Lietuvos kultūros tarybos projektą „Daunoravos renesansas“, įrengė tentų-istorinių nuotraukų ekspoziciją, skirtą unikaliai, praeityje čia gausiai gyvenusiai, Daunoravos latvių bendruomenei – „dundurniekams“ atminti. Draugija įgyvendino ambicingą ir drąsų sprendimą, labiau būdingą Latvijai, nei Lietuvai, – laiko apardytam ponų namui suteikti išnykusios vietos latvių bendruomenės liudytojo vaidmenį. Remtasi atminties kultūros puoselėtojų patikrintomis praktikomis – laiko ardomose paveldo vietose įrengtos ekspozicijos įgauna stiprią emocinę įtaigą. Tokiu būdu dvaro ponų namas, dėl savo įlūžusio stogo paveldo mylėtojų švelniai vadinamas Karšinčiumi, tapo nuolatiniu vietos istorijos pasakotoju eksponuojamomis fotografijomis ir informaciniais stendais. Ekspozicija veiks neribotą laiką. Šioje lauko ekspozicijoje pristatomos keletos dundurniekų šeimų (Duncių, Grinevičių, Pūkių, Timpų, Bulyčių, Lotišų, Vitčių, Lukstų, Dambių, Krūminių, Kaminskų, Starkų, Bulių, Briedžių, Šlapakų, Figorų, Juttų) fotografijos, gautos iš Šiaulių „Aušros“ muziejuje  saugomo  archyvo rinkinio.
     Daunoravos latvių diaspora – dundurniekai – susiformavo XVII–XVIII a. dėl dvaro savininkų vokiečių baronų vykdytos praktikos kilnoti gyventojus iš vienos valdos į kitą. Per šimtmečius susiklostė savitas dundurniekų gyvenimo būdas, papročiai ir materialinė kultūra, tradicijos ir kultūrinis kraštovaizdis. Tarpukariu dundurniekai turėjo seniausią Lietuvoje valdišką pradžios mokyklą (1917 m.), vėliau perkeltą į Daunoraičius (1928–1940 m.). Aktyviai veikė Joniškio latvių švietimo draugija (1921 m.), prie jos – teatras, biblioteka. Šios švietimo ir kultūros įstaigos kartu su Joniškyje veikusia evangelikų liuteronų bažnyčia iki 1940–1950 m. padėjo išsaugoti latvišką tapatybę.
    Ekspozicija pasitarnaus ne tik latvių bendruomenės atminčiai, bet ir šios vietos vizualumui, rajono turizmo įtraukai, o taip pat ir geriems santykiams su kaimynais latviais palaikyti.
     
       Šventėje – istorija, teatras, dainos, šokiai ir kulinarinės gėrybės
     Į Daunoravos dvaro šventę sugužėjo nemažas būrys žiūrovų – prie kelio nusidriekė ilga automobilių eilė. Susidomėta! Nes organizatoriai, Joniškio kultūros centro Satkūnų ir Kriukų skyrių kultūros žmonės, iš peties pasistengė – surėdyta įdomi programa. Visus pasitiko pasitempęs, Dvaro prievaizdu (vietinių vadintu vàgariu) tapęs renginių režisierius Giedrius Stubaila. Prievaizdo žodžiais, senokai čia bevyko puota, dvaro durų spynos užrūdijo, nors ponų namas jau karšinčius, stovi nukėlęs kepurę, bet  tai nesutrukdys visiems džiaugtis kultūra, jos paveldu ir žmonių bendryste. Kur buvę, kur nebuvę į sceną prisistatė dvi smagiai atrodančios grybautojos (buvusio garsaus Kriukų teatro atstovės Danguolė Musejukienė ir Irena Gecevičienė), pareiškusios, kad atėjo atsiimti 100 rublių radybų, nes begrybaudamos radusios paskutiniojo dvaro savininko Oto Kaizerlingo 1912-aisiais pamestą lagaminą, kuriame buvę kažkas itin vertingo. Įsikarščiavę moterys net rodė seną „Latviešu avizes“ laikraštį ir rastą lagaminą. Kadangi niekam nepavyko jo atidaryti, iškviesta Baltoji dama (renginių režisierė Raimonda Žarienė), Daunoravos dvaro vaiduoklis, į šventę juodojo valtininko atplukdyta valtimi šalia esančiu tvenkiniu. Viešniai iš anapusybės lengvai atidarius lagaminą, paaiškėjo, kad ten guli...tik viena knyga – istoriko Ernesto Vasiliausko  parašyta Didžiosios Daunoravos istorijos studija. Tad į sceną papasakoti apie Daunoravos dvarą bei pristatyti Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyriaus įrengtą ekspoziciją pakviestas pats istorikas. Atlikęs jam patikėtą misiją, E. Vasiliauskas džiaugėsi atgijusia tradicija rengti šventes Daunoravos dvarvietėje bei pasidalino įžvalga, kad šie metai yra ypatingi trimis šimtametėmis sukaktimis, siejamomis su latviais ir Latvija – šimtas metų, kai nustatyta Lietuvos–Latvijos siena, šimtas, kai įkurta Joniškio latvių švietimo draugija (centras Daunorava, šias tradicijas tęsia Joniškio latvių draugija „Avots“) bei šimtas, kai atidaryta Joniškio latvių vidurinė mokykla. Istorikas pašmaikštavo, kad šiemet ir Baltosios damos istorija-legenda jau skaičiuoja tris šimtmečius.
     Šventėje dalyvavęs Joniškio rajono savivaldybės meras Vitalijus Gailius džiaugėsi įrengta ekspozicija, istorija ir kultūra turtinga dvaro švente, o istorikui E. Vasiliauskui, kaip pilietiškiausiam Joniškio krašto žmogui padovanojo Joniškio rajono vėliavą. Meras suvenyrą įteikė ir šventės viešniai iš Latvijos –  Latvijos literatūrologei, kalbininkei, profesorei, Latvijos mokslų akademijos tikrajai narei, Latvijos Seimo narei Janinai Kursytei-Pakulei. O ji, ne kartą su studentais čia, Daunoravos apylinkėse, dalyvavusi etnografinėse ekspedicijose, renkant duomenis apie Lietuvoje gyvenančias latvių bendruomenes, neliko skolinga – už latvių istorijos ir kultūros puoselėjimą Latvijos Seimo padėkos raštus bei dovanas įteikė merui V. Gailiui, istorikui E. Vasiliauskui, Joniškio latvių draugijos „Avots“ vadovei Natalijai Franskaitienei, vietos gyventojai, latvei Emai Duncytei-Steponavičienei bei Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyriaus pirmininkei Ilonai Osipovai. J. Kursytė-Pakulė pažadėjo, kad kitąkart, kai čia vėl šurmuliuos dvaro šventė, į Kaizerlingo lagaminą jau bus galima įdėti ir dar vieną –  jos bei bendraautorių išleistą knygą apie Daunoravos latvius. Latviškos kultūrinės atminties puoselėjimu ekspozicija šventėje džiaugėsi ir Joniškio latvių draugijos „Avots“ vadovė N. Franskaitienė, nauju turiniu praturtintu paveldo objektu – Joniškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Jurgita Bučinskienė, gebėjimu įtaigiai interpretuoti istoriją – Šakynos (Šiaulių r.) kraštotyrininkas Stasys Šalkauskas.
   Netrūko šventėje ir pramogų – muzikos, šokių, gyvųjų paveikslų, pasakojimų, kroketo, pasijodinėjimų, edukacijų, degustacijų... Dvaro panelių šokį-gyvąjį paveikslą parodė „Aušros“ gimnazijos šokėjos (vadovė Sigma Jonušienė), liaudiška daina pradžiugino Joniškio vaikų lopšelio-darželio „Saulutė“ atlikėjas Matas Malakauskas (mokytoja Gražina Pamparienė). Gražiai įsipynė į šventės programą ir Joniškio kultūros centro Rudiškių skyriaus ansamblio „Rudbala“ atliekamos dainos (vadovės Elena Karnišauskienė ir Ingrida Buožiuvienė) bei Mato Slančiausko progimnazijos liaudiškų šokių studijos „Kibirkštėlė“ (vadovė Sandra Paulavičienė) merginų šokiai. Šventėje baltiškų dainų ir muzikos programą „Maros rijos“ atliko ir kraštietė dainininkė Laurita Peleniūtė su muzikantu Tadu Dešuku iš Vilniaus. L. Peleniūtė, sudainavusi ir latviškų liaudies dainų, neslėpė, kad ir ji jaučianti šiai vietai sentimentų. Kažkada čia vykusiose gegužinėse grojo ir jos senelis bei tėtis. Dainininkė į šventę atsivežė net jų palikimą – seną armoniką, jau laiko nutildytą, bet tikrą anuometinių Daunoravos linksmybių liudytoją.
      Šventėje susikurti suvenyrą iš žolynų kvietė Mūšos tyrelio pelkės Laumė (Gerda Kinderienė), pasigaminti bičių vaško žvakelę su džiovintomis gėlėmis ir Baltosios damos siūlu – „Daunoravos dvaro medaus“ bitininkė Gitana Gelzienė, dirbinį iš vytelių – tautodailininkas, tradicinių amatų meistras Rimantas Arlauskas. Ir ko tik nepriruošė Daunoravos kaimo bendruomenės šeimininkės, vadovaujamos Nijolės Jasaitienės – iš čia pat, tvenkinyje, prigaudytų žuvų svečiai vaišinti katile virta žuviene, siūlyta latviškos skabės putros, gilių kavos, sūrių, medaus pyrago, meduolių ir kitokių gėrybių. Džiugu, kad visa šeimininkių pagaminta produkcija pateikta su prekiniu Daunoravos dvaro ženklu. Nenusileido vietos šeimininkėms ir iš Stanislovo Goeso dvaro atvykę lieporietės šeimininkės Angelė Plekavičienė ir Bronislava Žvirblienė. Moterys ne tik priruošė šventei gausybę gardžių virtienių, čia pat virtų didžiuliuose puoduose, bet pasiūlė ir šventės dalyviams išmokti ar prisiminti kaip juos raityti. Patiekta net 400 virtienių ir neliko nė kąsnio! Turėjo ką pasiūlyti ir Joniškio latvių draugija „Avots“. Visi norintys galėjo paragauti latviško kringelio su šlakeliu „Rygos balzamo“ pagardinta dvaro kava.
       Netrūko ir kitų dvariškų ir liaudiškų pramogų. Žaisti senovinį dvaro damų mėgtą žaidimą kroketą kvietė Kriukų vaikų dienos centras „Erdvė“ su vadove Sandra Rudiene, vietos žmonės sukrovė žaginį su šienu, pasiūlė arklį su vežimu, tad netrūko pasijodinėjimų, žaidimų, fotosesijų...
Puikiai pasidarbavo ir Satkūnų seniūnija, nušienavusi dvaro aplinką, dėkui ir Kirnaičių bendruomenei už pagalbą rekvizitu. Renginį aplankė ir Latvijos Radio-2, laida „Latviešiem pasaulē“ („Pasaulio latviai“) su žurnaliste Baiba Palkavniece, tad ir latviai išgirs apie Daunoravos šventę.
      Ir šventės organizatoriai, ir svečiai sutarė susitikti šioje charizmatiškoje vietoje ir kitąmet. Juk čia gali vykti ir Joninės bei kitos šventės... Regis, nebus sustota.
     
       Pažintinė ekskursija
      Rugsėjo 5 d. arti trisdešimties ekskursantų vyko į pažintinę kelionę „Baltosios damos keliu“ (Joniškis–Daunoravos dvaras (Lietuva)–Blankenfeldės dvaras (Latvija) su istoriku, dvarų tyrinėtoju Ernestu Vasiliausku. Ekskursijos tema – istorija, mitologija ir legendos, jungusios šiuos du dvarus. Tikslas – sužinoti kuo daugiau informacijos, kurią būtų galima interpretuoti kultūros praktikose, kitose Daunoravos dvaro šventėse. Pagrindinis pasakojimas – apkaltintos raganavimu Blankenfeldės dvaro gyventojos Madės, ištremtos į Daunoravą, o vėliau Blankenfeldėje visgi sudegintos (1720–1721 m.). Ilgainiui šis faktas virto legenda, neva nubaustoji Madė klajojanti tarp šių dvarų vaiduokliu – Baltąja dama. Tik Blankenfeldėje kerštaujanti, kenkianti, o Daunoravai linkinti gero. Pasak E. Vasiliausko, legenda turi istorijos pagrindą: Kurše (Latvijoje)  minėtu laikotarpiu dar vyko raganų teismai, o Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje jau buvo pasibaigę, uždrausti.
     Kadangi tema sukosi apie mitologiją ir tautosakos užfiksuotas mūsų krašto sakmes, apsilankėme jau išnykusio Sargūnų kaimo vietoje (priklausė Daunoravos dvarui), prie ąžuolo ir atminimo akmens, kurį pastatė Trumpulių šeima. Čia apylinkių tautosaką nuo 1882 m. rinko valstietis, slaptos „Atgajos“ draugijos narys Jonas Trumpulis (1859–1943), vienas artimiausių Mato Slančiausko bendradarbių, ištikimas jo bičiulis ir bendramintis. Jo surinkta tautosaka išsaugota ir yra vertingas praeities tautosakinės mitologijos šaltinis. Sužinojome ir apie Nartaučių kaimą, priklausiusį Daunoravos dvaro valdai.  Archeologiniai radiniai byloja, kad vietovė gyvenama nuo II a. po Kristaus, čia ėjo senasis prekybos ir karo kelias iš Mintaujos, Rygos, link žiemgalių Sidabrės pilies ir Šiaulių žemės. Šiuo keliu keliaudavo pirkliai ir kryžiuočiai. Kelias suko per Platonės upės brastą, netoliese buvusi ir Trynės sietuva, susijusi su senovinėmis pagoniškomis apeigomis. 1929 m. netoliese buvo rastas XIII a. žalvarinių papuošalų lobis-auka žiemgalių požemio dievui (pomirtinio pasaulio valdovui) ir Perkūnui. Jį sudarė zoomorfiniai paukščio formos, kirvelio (perkūno simbolis) ir krikščioniški kryželio formos (pagonių mitologijoje reiškiančio saulę) pakabučiai. Užsukę į Didžiosios Daunoravos dvarą (žinomą nuo 1557 m.) išgirdome daug kai kam girdėtų, o kam dar nežinotų faktų. Dvaras latviškai vadintas Dundurmuiža. Žodis „dundurs“ latvių kalboje reiškia skaudžiai kandantį vabalą aklį. Bet yra ir kita pavadinimo reikšmė – Perkūno dvaras. Apžiūrėjome ant dvaro ponų namo prieš keletą dienų įrengtą ekspoziciją „Dundurniekai“ ir sužinojome daug intriguojančių, o kartais ir netikėtų faktų apie čia XVII–XX a. pirmojoje pusėje gyvenusią latvių bendruomenę, jos šeimas ir gimines, jų pavardžių kilmę.
      Galiausiai, sekdami Baltosios damos keliu, pasukome į Blankenfeldės dvarą (šaltiniuose žinomą nuo 1462 m.), vadinamą Latvijos vaiduoklių sostine. Blankenfeldė iš vokiečių reiškia Baltą lauką ar plynę. Ir Daunoravos, ir Blankenfeldės dvarus tarp 1785–1797 m. valdė baronai fon Mantoifeliai, priklausę masonų ložei. Ekskursantus pasitiko dabartinių dvaro savininkų dukra Ana, papasakojusi dvaro istoriją ir legendas, aprodžiusi dvarą, jo erdves. O tos istorijos ir jos vingrybių tiek, kad užtektų kelioms knygoms. Čia lankėsi, medžiojo tremtyje buvęs Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII (1804–1805 m.). Įvairūs pasakojimai apie vaiduoklius į dvaro istoriją atklydo iš čia gyvenusių baronų fon Hanų laikų (nuo 1840 m.), kai dvare įvyko ne viena nelaimė, pasibaigusi smurtinėmis mirtimis. Beje, baronai Hanai – laikomi stambiausiais Žiemgalos žemvaldžiais. XIX a. Gedučių, Plonėnų ir kt. Grothusų dvarus (Pakruojo r.) paveldėjo baronaitės Grothusaitės, ištekėjusios už Hanų atstovų.
     Šiandieninis dvaras turi viešbutį, erdves, nuomojamas pokyliams, šeivamedžių, vaismedžių bei uogų ūkį, iš kurių gamina sultis, sirupus bei kitus produktus. Kadangi savininkų šeima užsiima ir žirgų veisimu, ateityje čia ketinama įrengti ir žirgyną. Gerų santykių vardan, padovanojome dvaro šeimininkei saldaus „Daunoravos dvaro medaus“ rinkinį.
     Ekskursiją rengė Joniškio kultūros  centras pagal iš dalies Kultūros paveldo departamento finansuotą projektą „Daunoravos dvaro šventė“.