Naujienos

Atgal

Daunoravos dvaro šventė – duoklė dvarų kultūros paveldui ir čia gyvenusiai latvių bendruomenei

2022 09 12

Rugsėjo 10 d. Daunoravos dvarvietėje (Daunoravos k., Satkūnų seniūnija) jau antrą kartą pamečiui vyko Daunoravos dvaro šventė, aktualizuojanti šį dvarą kaip Žiemgalos krašto dvarų kultūros ir vienos didžiausių Lietuvos latvių bendruomenių – „dundurniekų“ – gyventą ir gyvenamą vietą, jų kultūros paveldo simbolį. Šventėje įvairiomis veiklomis ir atlikėjų pasirodymais skleidėsi  dvaro istorija ir teatralizuotos įvairių laikmečių legendos, čia gyvenusių latvių papročių fragmentai, dvaro kaip savito turizmo objekto, aktualaus ir Latvijai, sklaidos kelias.
Šventėje visus pasitiko komiška Daunoravos dvaro paskutinės dvarininkės, grafienės Martos Kaizerling freilinos palikuonė Hana Blūm (Gražina Andrašiūnienė,) tarsi sugrįžusius į dvaro klestėjimo laikų puotą. Pirmiausia atiduota pagarba kadais čia gyvenusiai ir savo pėdsakus – kapinyną ir aukojimo lobį – palikusiai žiemgalių genčiai, juolab, kad ir Daunoravos dvarininkai mėgę archeologiją, domėjęsi praeities reliktais. Ugnies auką ir apeigines giesmes žiemgaliams aukojo Joniškio kultūros centro apeiginio folkloro grupė „Vilkijos“. Šventės dalyvius pasveikino Joniškio r. savivaldybės meras Vitalijus Gailius, pasidžiaugęs kultūros entuziastais, kurių dėka garsinama šio dvaro istorijos atmintis. Apie Daunoravos dvarą, jo aplinkoje per tris šimtmečius gyvenusią latvių bendruomenę „dundurniekus“ pasakojo humanitarinių mokslų daktaras, Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyriaus narys, šio dvaro praeities tyrinėtojas Ernestas Vasiliauskas, vėliau vedęs paskaitą-ekskursiją prie dvarvietės ponų namo langų ekspozicijos, skirtos „dundurniekams“. Apie dvaro žinomumo sklaidą turizmo sektoriuje kalbėjo Joniškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Jurgita Bučinskienė – prie dvaro pastatytas skaidrus ponų namo vaizdą atspindintis stendas, Daunoravos dvaras, kaip lankytina vieta šiais metais buvo įtrauktas į Lietuvos ir Latvijos turizmo akciją „Žiemgalos kaimynai“, rengiamos kitos, modernios priemonės dvaro žinomumui  skleisti (virtualios realybės akiniai) ir kt. Daunoravos dvaro šventės reiškiniu, sutelkiančiu bendruomenę, džiaugėsi ir  Satkūnų seniūnė Jūratė Čepskienė.  
Dvaro šventėje nemenkas dėmesys skirtas „dundurniekams“ – vietos latvių bendruomenei, turėjusiai savitą gyvenseną ir tradicijas. Pasak Joniškio krašto tautosakininko, Mato Slančiausko bendražygio,  Jono Trumpulio, „jų gyvenamieji namai, tvartas ir daržinė buvę po vienu stogu. Atskirai klėtis, klojimas ir pirtis buvo skirti visam kaimui. Troboje laikydavo kralikų par šalčius, avi su gereliais, vištu po papečkiu ir paršų, kol pradės grūdus ėsti. Sodybos buva aptvertos garadais su sodnais arti 20 kelmų. Vyrai tiek kasdien, tiek šventadieniais devėjo ploščus, zakiukus, vestes, šalbierkas, kelines ir kepures, o moterys – jupkas, štanikus, garšečninkus, sejonus, skaras ir kvartukus. Iš maisto šiokiadieniais valgė barščius, kapustus, kleckus, putrą, zacirką, mėsą, taukus, varškę, sviestą, o per pasniką – silkę, garstyčes, alyvas, pupas, žirnius, bulbes virtas ir keptas.“. Pagerbti „dundurniekų“ atminimo su latviško folkloro dainomis, šokiais ir kulinariniu paveldu į šventę atvyko Duobelės rajono savivaldybės Aucės miesto kultūros namų folkloro grupė „Līgotne“ (vadovė Ināra Rumba).
Šventėje teatralizuotai prisiminti dvaro istorijos ir legendų fragmentai – su netoliese Latvijoj esančiu Blankenfeldės dvaru sietinas bendras vaiduoklis – Baltoji dama, turinti realios istorijos pagrindą – Daunoravoje gyvenusią ir 1720-1721 m. Blankenfeldės dvare, paskutiniame Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystėje raganų teisme, sudegintą „raganą“ Madę. Prisimintos ir latviškoj spaudoj užfiksuotos įdomybės – čia gyvenę žmonės buvę labai prietaringi ir mėgę kerėtojus.  Gyvenęs čia prieš šimtmetį berniukas, su dvasiomis bendravęs, vietos žmonėms pranašavęs, net tuometinėj latviškoj spaudoj aprašytas. O ir šio dvaro ponams tragiškų likimų netrūko. Mažai kam žinomas faktas, kad dvaro parke tebėra grafų Kaizerlingų tragiškai žuvusių sūnų kapavietė, kurios po sovietmečio ir žymės neliko... Dvaro ponai mėgo puotauti, šventes rengti ir vietos valstiečiams, ypač per Jonines, net vestuves jiems ištaisydavo. Tad ir dabar susirinkusius džiugino Joniškio kultūros centro šiuolaikinių šokių studijos „Stichija“ (vadovė Sigma Jonušienė) panelių ir ponaičių dvariški šokiai, ugningas Mato Slančiausko progimnazijos liaudiškų šokių studijos „Kibirkštėlė“ (vadovė Sandra Paulavičienė) pasirodymas, įtraukęs į šokių sūkurį ir šventės dalyvius. Daunoravos dvaro grafai Kaizerlingai labai mėgo svečius priimti ir patys kaimyniniuose dvaruose žmonėtis. Tad į Daunoravos dvaro šventę atvyko kaimyninio, Žagarės Naryškino dvaro (Žagarės kultūros centro atlikėjai Aistė Tuminaitė-Orlauskė, Jolita Pušakova ir Jonas Gricius), muzikos „trupa“. Juodai lyg per šermenis vilkintys ponai poezija ir dainomis atidavė duoklę kadais puikius laikus gyvenusiam, dabar įlūžusiu stogu pagalbos besišaukiančiam, Daunoravos dvaro karšinčiui. Tikra staigmena tapo žagariečių nelauktai surengta improvizuota aukojimo Daunoravos  ponų namo stogui akcija. Dainuojant dainą „O ponai ir ponios, kas duos mums šilumos...“, iš šventės dalyvių simboliškai prašyta pagalbos Daunoravos dvaro ponų namo stogo sutvarkymui... Taip pasiųsta žinutė – laikas imtis šio kultūros paveldo griūties stabdymo darbų... Vėliau šventės dalyviams koncertavo, latviškų, lietuviškų, ukrainietiškų dainų atlikę kraštietė  Laurita Peleniūtė ir „Marga muzika“. Lauritos Peleniūtės senelis čia, Daunoravos dvarvietėje savo laiku gegužinėse grodavęs armonika.
Šventėje vyko ir  vietos, Daunoravos kaimo bendruomenės, gaminių mugė, senųjų amatų dirbtuvės, mokančios pasigaminti vietos dirbinių, siejamų su mišrios lietuvių-latvių vietos bendruomenės tradicijomis, dvaro istorinių simbolių kūrybos edukacijos. Ne tik savo produkciją siūlė, bet ir išmokti lieti senovines bičių vaško žvakes kvietė „Daunoravos dvaro medaus“ bitininkė Gitana Gelzienė. Susikurti  „Baltosios damos“ lėlytę-simbolį mokė tautodailininkė-lėlininkė Aušra Petrauskienė.
Krepšių pynimo amato vingrybėmis dalijosi tautodailininkas, pynėjas Rimantas Arlauskas. Tradicinio lietuviško sodo rišimo įgūdžių mokė tautodailininkė Ugnė Vaineikienė, kalvystės amatą demonstravimo, vinį, pasagėlę ir kitas smulkmenas nusikalti mokė metalo apdirbimo kalvis Milvydas Giedraitis. O kur dar egzotiškoji Tyrelio pelkės laumė (Gerda Kinderienė), pakvietusi į žolynų pynimo dirbtuvėles.
Kaip ir pernai, į Daunoravos dvaro šventę atvyko ir Medvilionių dvaro atstovai – „Goeso virtieniai“ (Joniškio kultūros centro Kriukų skyriaus renginių režisierė Raimonda Žarienė), gardžiais virtieniais sotinę šventės dalyvius. Nepamirštamas buvo ir puikiosios Daunoravos žuvienės skonis. Ją patiekusi Daunoravos kaimo bendruomenė surengė įvairių vietos gėrybių, saldumynų mugę. Skanauta ir Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyriaus narės Emilijos Kvedarienės siūlyta senovinės receptūros taukvarške su duona. Nemažai dėmesio sulaukė jodinėjimo žirgu pramoga, kurią pasiūlė seniūnaitis, girininkas Gediminas Vitkauskas. O kur dar Joniškio KC teatro „Žiburys“ puošnios ponios (Violeta Tuomaitė ir Vidutė Petraitienė), kvietę dalyvius fotosesijai. Dar viena įdomybė – į šventę dviračiu (!) iš Jelgavos atvyko laikraščio „Žiemgalos žinios“ („Zemgales ziņas“) žurnalistas Gaitis Grūtups, parengsiantis publikaciją apie šventę.
Šventę organizavo Joniškio kultūros centras (projekto vadovė Ilona Osipova, renginių režisierius Giedrius Stubaila), partneriai – Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyrius, Joniškio turizmo ir verslo informacijos centras, Žagarės kultūros centras, Daunoravos kaimo bendruomenė, Joniškio r. savivaldybės Satkūnų seniūnija. Šventę iš dalies remė Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos kultūros ministerijos ir Joniškio rajono savivaldybė.

Nuotraukos Ilonos Osipovos ir Jono Ivanausko