Gegužės 11 d. Joniškio kultūros centre surengtas tautodailininkės, Mato Slančiausko progimnazijos mokytojos metodininkės Ugnės Vaineikienės surinktos nosinaičių kolekcijos momentinės parodos “Mamos nosinaitė” pristatymas – vakaronė. Net 202 įvairiausias nosinaites – paveldėtas iš mamos bei pačios sukauptas – puošnias nėriniuotas, mereškuotas, siuvinėtas, kasdieniškas “šnypštukes”, vyriškas ar vaikiškas, gėlėtas ar išgražintas užsieninių miestų vaizdais, parvežtas bičiulių iš užsienio ir pan. Ugnė Vaineikienė kruoščiai puoselėjo, saugojo, kol subrandino sumanymą pasidalinti savo kolekcija bei sukaupta informacija su joniškiečiais. Nosinaitės, dailiai išdėliotos kartu su įvairiais atitinkamų laikmečių aksesuarais, knygelėmis, akiniais, kvepalų buteliukais, kitomis mielomis smulkmenėlėmis, sukūrė įstabią praeities nosinaičių pasaulio dekoraciją, dvelkiančią elegancija ir moteriškumu, primenančia, kad šiais laikais, kai higienos tikslais naudojamės tik popierinėmis servetėlėmis, šios nosinaitės jau yra tapusios tikromis muziejinėmis vertybėmis. Renginys buvo skirtas mamoms – toms moterims, kurios nebūtinai davusios gyvybę, tačiau savo rūpesčiu ir meile šildžiusios mūsų gyvenimus.
   Parodos dalyviai kviesti ne tik apžiūrėti vizualumu iškalbingą nosinaičių kolekciją, bet pasiklausyti įvairių istorijų apie nosinaites – istorinių faktų,  dainų, eilėraščių. O taip pat − atsinešti savo relikvinių nosinaičių bei apie jas pasidalinti prisiminimais.
   Šiltai ir su nostalgija apie savo “numylėtines” kalbėjusi Ugnė Vaineikienė pabrėžė, kad nosinaitės visais laikais buvo žmogaus svarbiausių patirčių liudininkės – sugėrusios ir sūrų prakaitą dirbant, ir riedančią ašarą išlydint savarankiškam gyvenimui nuotaką ar mirusį amžinybėn, o taip pat ir linkint Dievo palaimos krikštytiems vaikams. Pasak Ugnės, dailiai puošta nosinaitė buvo ir romantiškas nuotakos kraitis. Nosinaitei buvo suteikiama ir sakralinė reikšmė, tikėta, kad ji apsaugo nuo gyvatės įkandimo, negeros akies nužiūrėjimo. Nosinaites su gimtos žemės grumsteliu, druskos žiupsneliu ar šventos Agotos duonele motinos įduodavo sūnums, išeinantiems į karą ar išvykstantiems į tolimus kraštus. Nosinaitėje žmonės ir taupomą pinigėlį saugodavo, ir brangiausias šeimos relikvijas įrišdavo. Gražiai prisimintos Ugnės mamos saugotos nosinaitės, parsivežtos iš Maskvos, importuotos iš Kinijos, atsiųstos net iš Tasmanijos (Australija), skaičiuojančios jau pusę amžiaus.
   Kultūros centro direktorės pavaduotoja Ilona Osipova pateikė unikalią nosinaitės istoriją nuo Antikos laikų iki dabarties, kurioje atskleidė, kaip bėgant amžiams keitėsi nosinaitės paskirtis, forma, simbolika, stiliai, reikšmė. Kartu papasakojo ir kokiais motyvais nosinaitė pasirodo literatūroje ir mene. Antikoje patricijai nosines, vadinamas orariumais, naudodavo nusivalyti lūpas po valgio. O antikos teatre nosinaitės naudotos kaip pagarbos išraiškos aukštuomenei ženklas, šlovinimo atributas. Ikikrikščioniškame laikotarpyje žinoma Veronikos (Kristaus kenčiančio veido atvaizdo) skepeta. Nuo tada nosinaitė tampa žmogaus kančios liudininke, dieviško pasiaukojimo priminimu ir relikvija. Viduramžiais prabangios nosinaitės tapo romantiškos meilės simboliu, nes buvo dovanojamos kaip išskirtinio palankumo ženklas. Taip pat pasitarnavo kaip aukšto statuso liudininkės (siuvinėtos herbais ir monogramomis), savotiškos to meto vizitinės kortelės. Karalienės Elžbietos I buduare būta begalės auksu siuvinėtų nosinaičių, nes ši valdovė buvo sukūrusi net nosinaičių gestų kalbą nebyliam ir slaptam bendravimui su tarnais. Tad nosinaitė tarnavo ir kaip komunikacijos priemonė. Renesanso laikais kilmingų ponų dvaruose išpopuliarėjo mada įsiamžinti paveiksluose su nosinaitėmis, kurios rodė turtingos šeimos statusą atminimo paveiksluose, skirtuose kitoms kartoms. Tik XVIII a. nosinaitė pradėta naudoti daugiau higienos tikslais. Atsiradus uostomajam tabakui, atsiranda ir margos, vyriškos nosinės. Beje, nosinių iki tol būta įvairiausių formų, ir tik nuo 1784 m. karaliaus Liudviko XVI įsaku, taupant audinį, imtos siūdinti išimtinai tik kvadrato formos nosinės, kurios ilgainiui paplito pasaulyje. Nosinaitėmis, kaip būtinu elegancijos atributu, skirtu ir širdies reikalams, ypač naudojosi XIX a. džentelmenai, žymūs romantizmo poetai dendžiai ar kiti to meto elegantai. 1926 m. Amerikoje išrastos popierinės nosinaitės, siekiant apsisaugoti nuo plintančių ligų. Jos ilgainiui paplito visuotinėje vartosenoje. Tad nosinaitės liudija ilgą žmonių patirčių, įpročių, madų tradiciją, kitaip tariant, jos yra įvairias funkcijas atlikusi žmonių gyvensenos atminties kultūros dalis. Dabartyje nosinaitės saugomos muziejuose, privačiose kolekcijose, naudojamos pobūvių dekoravimui, atminties dovanoms, teatro, kino praeities įvaizdinimuose. Dažnai, kaip simbolis, metafora, nosinaitė pasirodo ir mene bei literatūroje. Pavyzdžiui dailėje, Veronikos skepeta (kaip sakralus kančios simbolis), Chaimės Satino paveiksluose kaip žydo trauminė patirtis (raudona nosinė-žaizda) ir kt. Literatūroje, pavyzdžiui I. Simonaitytės kūryboje nosinaitė vaizduojama realistiškai, kaip Mažosios Lietuvos lietuvninkų aprangos detalė ir pasipriešinimas germanizacijai. O jau A. Škėmos “Baltoje drobulėje” – kaip trauminės emigranto patirties, asmens tapatybės įkapių metafora. Poetės N. Miliauskaitės kūryboje nosinaitė iškyla kaip šeimos moterų perduodama moteriškumo patirtis, gyvenimo geismas, K. Navako − kaip laisvės ir dendiškumo atributas, J. Marcinkevičiaus – kaip pati lietuvių kalba, kaip tautos išlikimo sąlyga, I. Astromskaitės poezijoje – kaip tiesioginis atminties, asmeninio tapatumo įsikūnijimas. 
   Parodos pristatyme įdomias savo atsineštų nosinaičių istorijas pasakojo Dalia Petraitienė, Zofija Baltulienė, Regina Rozentalienė, Svetlana Plaksij, Juzefa Šukienė, Vitalija Jegorova ir kt. Vakarą muzikavimu ir dainomis gardino Joniškio KC folkloro ansamblis “Kupars”, dainą “Mergaitė iš nuotraukos” pagal joniškietės poetės Nijolės Vaičiulytės-Mykolaitienės eilėraštį dainavo pati Ugnė Vaineikienė ir muziką sukūrusi Virginija Pučkuvienė. Prisiminimais dalijosi tautodailininkas Albertas Martinaitis iš Šiaulių. Šokį su skepetaitėmis dovanojo M. Slančiausko progimnazijos jaunosios šokėjos, vadovaujamos Sandros Paulavičienės, savo eiles skaitė literatė Regina Briedytė, dainas dainavo ir prisiminimais apie savo gyvenimo nosinaitę dalijosi tikybos mokytoja Edita Žarkauskaitė. Puikų parodos pristatymą- vakaronę užbaigė jaukūs pokalbiai prie kavos ir atsineštų skanėstų.

Nuotraukos