kolektyvaikolektyvaikolektyvaikolektyvaikolektyvaikolektyvai
Žemaičių g. 14,  LT- 84143 Joniškis,
Tel. (8 426) 53475, faks. (8 426) 53475,
El. paštas:  jkckultura@gmail.com
Direktorė: Gerda Norušaitienė
bendraamziai     ziburys

Performansais provokuota susimąstyti apie opiausias žmogaus egzistencines problemas


2016, rugpjūčio 8

        Rugpjūčio pradžioje kelias dienas įvairiose Joniškio viešose vietose ir uždarose kultūrinėse erdvėse pirmąkart vykęs šiuolaikinis meno festivalis „SIXION OJ“ – kūrybinis pleneras išties buvo nauja jaunų kultūros žmonių, kaip modernaus meno kūrėjų, bendravimo su visuomene forma, siekiant ne pramogine, o radikalesne išraiška kelti opias socialines, egzistencines mažo žmogaus, kultūros žmogaus ir apskritai šiandienos vartotojišką visuomenę kamuojančias problemas.
       Joniškio kultūros centro jaunieji kūrėjai Aistė Tuminaitė ir Jonas Gricius, ką tik muzikos ar renginių režisūros studijas baigę ar bebaigiantys savo sričių specialistai, studijų metu didmiesčiuose nesyk dalyvavę eksperimentinių menų pasirodymuose, pasikvietę kelis bendraminčius dailės, muzikos, režisūros srities menininkus iš Klaipėdos, Vilniaus, Šiaulių, performatyviais pasirodymais viešumoje ieškojo kūrybiško santykio su vietos bendruomene, provokuodami reaguoti į rodomus siužetus, stebint savaip juos suvokti, atpažinti, interpretuoti keliamus klausimus ir kartu ieškoti galimų atsakymų. Pasak jaunųjų kūrėjų, tai buvo geras „gyvasis“ testas, norint tiesiogiai patirti, kaip tokia eksperimentinės kultūros forma veikia vietos bendruomenę (performansų ciklas, kaip kūrybinis pleneras, Joniškyje buvo surengtas pirmą kartą). Taip pat tai buvo kūrybinis iššūkis ir jiems patiems. Viena yra provokatyvius pasirodymus rengti didmiesčiuose, visai kas kita ‒ čia, kur tokios kultūros apraiškų mažoka, be to, daugelis kultūros renginių lankytojų įpratę prie tradicinės kultūros, daugiau siūlančios pramogą, pasilinksminimą, nuotaikingą reginį, kultūrinę terapiją ar tiesiog neįpareigojantį laisvalaikio užimtumą.
    Dažnai kultūros renginį suvokiame kaip kultūringą poilsį nuo nūdienos problemų, kaip užsimiršimą ir savotišką kasdienybės „amneziją“, kitos, pozityvios ir išgražintos, realybės oazę. Tuo tarpu performansų kultūra siekia atvirkštinio rezultato – priartinti meną prie gyvenimo arba gyvenimą prie meno, provokuoti atsisakyti saugaus abejingumo ir izoliacijos, atsisakyti įprasto, patogaus, liguistai pozityvaus, lakuoto, fasadinio ir išbaigto santykio su šiandieninio pasaulio problemomis, kurios neišvengiamai paliečia ir veikia mus visus. Ji gyvai eksponuoja mūsų skaudulius ir kviečia juos jei ne apmąstyti, tai bent reaguoti – stebėjimu, emocijomis, komentarais ar net įsitraukimu į patį veiksmą. Kitaip tariant, performansais siekiama „gyvo veidrodžio“ principu dažniausiai itin matomoje bendruomenei vietoje, pasitelkus įvairių menų sintezę, nevienaprasmiškai įvaizdinti žmogaus egzistencines, socialines ir kultūrines stigmas. Taigi performansas yra visuomeniškas, pilietiškas kultūrinis veiksmas, problemas viešinanti kultūrinė komunikacija, kurios tikslas ‒ atsisakant įprastos scenos tiesiog gatvėje kūrybiškai veikti aplinkinių emocijas ir mąstymą, bei, žinoma, sulaukti reakcijos. Paprastai performansai yra kultūrinės provokacijos, nukreiptos į bendruomenę apskritai, nesiejant keliamų meninių klausimų nei su valdžia, nei su kokia kita tiksline grupe, nes performeriai „gyvaisiais paveikslais“ ironizuoja ne tik aplinkinius, bet ir save pačius. Pagrindiniai kiekvieno performanso bruožai yra kritiškas požiūris į sustabarėjusius visuomenės reiškinius, kurie nebeteikia laisvės ir kūrybiškumo, trikdantis keistumas, meninio vaizdo neįprastumas, kūrybinio įvykio nenuspėjamumas ir daugiaprasmiškumas, griaunantys įprastų kultūrai sampratų ribas. Svarbi performansų ypatybė ir ta, kad jis dažnai nebūna surežisuotas, turi tik pradinę idėją, temą, vietą ir laiko trukmę, tačiau labiausiai reiškiasi kaip procesas, kurio metu gali atsirasti naujų temų niuansų ar net netikėtų teminių posūkių. Būtent tokia meninio performanso samprata ir vadovavosi Joniškio kultūros centro šiuolaikinio meno festivalio – kūrybinio plenero rengėjų ir dalyvių grupė.
       Per keturias festivalio-kūrybinio plenero dienas surengti aštuoni šiuolaikinio meno dvasią skleidžiantys pasirodymai – penki meniniai performansai miesto centre, „nepatogaus“, nekomercinio kino trumpų filmų peržiūra Kultūros centro terasoje bei du performatyvūs koncertai Kultūros centro salėje ir Baltojoje sinagogoje.
     Kokias temas ir idėjas šiais pasirodymais generavo jaunieji kūrėjai? Performansui „Gatvės muzikantai kaip imanueliai kantai“ pavadinimas pasirinktas, matyt, ne vien dėl smagaus žodžių  žaismo. Juodai vilkintys, kaukėti, įvairiais muzikos instrumentais nešini personažai grojo kiekvienas atskirą savo melodiją, kartais realiai negirdimą, pradingstančią miesto triukšme; ironiškais šūkiais skelbė, kad mąstymas vartotojiškai visuomenei nebereikalingas, kad filosofai suvokiami kaip bepročiai ‒ taip kūrė savo, gatvės muzikantų provokacijos filosofiją. Pasirodymo siužetu tarsi kalbėta apie žmonių uždarumą, susvetimėjimą, tvaraus bendruomeniškumo (bendros melodijos nebuvimą). Itin ironiškai ir prasmingai šis pasirodymas „suskambėjo“ tiems, kurie žino, kad Imanuelis Kantas,  viena svarbiausių moderniosios filosofijos asmenybių, savo mąstyme kėlė žmogaus autonomijos, savarankiškumo idėją bei manė, kad  filosofija turi turėti pilietinę, telkiančią reikšmę. Dar ironiškiau tampa žinant, kad vienas žinomiausių jo veikalų yra „Praktinio proto kritika“, kurioje iškeliamas žmogaus vertės matas, o su juo raginama „elgtis taip, kad žmogus niekada nebūtų tik priemonė, bet visada būtų tikslas“. Tad interpretuojant Kanto idėjas pasirodymu siekta kalbėti ir apie mūsų visuomenėje liguistai įsišaknijusį pragmatizmą, naudos, pelno, pridėtinės vertės ieškojimą, kūrėjų, muzikantų, tiesiog kultūros žmonių būsenas tokiame „rinkos“ kontekste. Kartu bylota ir apie bendražmogiškas problemas – tapai vartotojiškos mašinos dalimi, o troškai būti laisvu žmogumi, kūrėju. Kaip būti savimi ir išlikti pilnaverčiu bendruomenės nariu, jei visi tokie skirtingi, dažnai nesuprasti? Neišsprendžiama dilema. Neišsprendžiamos žmonių santykių problemos ir tampa performansų idėjų branduoliais.
   Performanse „Norėčiau pasveikinti“ ironizuotas įsigalėjęs visuomenėje perdėtas, pompastiškas, fasadinis pozityvizmas, panegirikomis nudailintas, bet sustabarėjęs, tikrą nuoširdumą ir santykių šilumą praradęs, iš pareigos demonstruojamas mandagumas, dirbtinis žmonių bendravimas, ypač pastebimas socialiniuose tinkluose ir privalomose, iš snobiškumo rengiamose sveikinimų ceremonijose. Pasirodyme „Išgerk (neįtikėtinos vandens išgertuvės iki varpo dūžio)“ buvo galima įžvelgti kelias temų variacijas –  besaikį visuomenės vartojimo troškulį, kurį simbolizavo nuolat geriamas, bet troškulio nenumalšinantis vanduo. Tikėtina, kad jaunieji kūrėjai demonstravo ir jaunosios kartos jokiais apribojimais (varpais) nevaržomo kūrybinės raiškos proceso troškulį, kurio jaunystė niekada nenumalšina. Galimai kritikuotas ir visuomenės nuosmukis klimpstant į alkoholį. Performansas sakyte sakė – galima svaigintis ir vandeniu, jei esi kūrybiškas, visuomenės toleruojamas, atviras sau ir pasauliui. Smagu, kad šio pasirodymo procese spontaniškai gimė idėja ir „dirbti už fontaną“, kuris šiuo metu miesto centre neveikia. Tad jaunieji atlikėjai keletą minučių tapo ir gyvomis fontano čiurkšlėmis...
     Performansas „Buiteškė“, miesto aikštėje demonstruotas eilinių gyventojų butas be sienų, ironizavo žmogaus uždarumą, tarnavimą savo buičiai, buitinį bendravimą, jo uždaro rato ritualus, siaurą požiūrį, atsiribojant nuo platesnio žvilgsnio į pasaulį. Kartu tarsi šmaikštauta ir apie tai, kad visi vienas apie kitus žinome, mūsų gyvenimai tarsi nebeturi privatumo, nes yra stebimi, matomi, aptarinėjami... Tarsi teigta, kad  miestas, pasaulis – viena didelė, visiems bendra „buiteškė“, daugiau ar mažiau turtinga daiktais, bet ne visada žmogiškomis vertybėmis.
        Bene įdomiausi, aštriausi savo idėjomis ir temomis buvo koncertai – performansai „Kultūros serumas“ ir festivalį vainikavusi „Kulminacija“, vykę jau uždarose Kultūros centro ir Baltosios sinagogos salėse. „Kultūros serume“ išvydome eksponuojamą žmogaus besaikį malonumų troškulį, jo perteklinį egoizmą, agresiją, jo vidinio pasaulio destrukciją. Atlikėjai šias idėjas reiškė žaisdami arbūzais, simbolizuojančiais žmogaus vidinį pasaulį, myluojamą ir pernelyg lengvai sudaužomą... Žmogiškoji egoizmo drama ir lengvabūdiškas mėgavimasis savimi vyko ekrane medijomis demonstruojant pasaulį krečiančius karo ir terorizmo vaizdus. Tarsi sakyta – štai kur mes einame, nes visas pasaulio blogis gimsta iš vidinio karo kiekviename iš mūsų. Taip scenoje buvo sudaužyti visi žmogiškieji pasauliai – arbūzai. Pateiktas ir komiškas paradoksas ‒ dramatiškai griūvant pasauliui, liejantis kraujui, žmonės suranda užsimiršimą medžiodami pokemonus... Neatsitiktinai pasirodyme skambėjo filmo „Tvin Pykso miestelis“ muzika... Ar žmogus ir jo trapus, arbūzinis pasaulis išliks – paliekama spręsti stebėtojui, nes tai tarsi priklauso nuo mūsų. Finaliniame performanse „Kulminacija“ tarsi apjungta, išgryninta viskas, apie ką bylojo viso festivalio pasirodymai: žmogus yra amžina problema. Jei nebus žmogaus, nebus ir problemų... Atlikėjai pateikė sukrečiantį žmogaus egzistencijos probleminį pasaulį – dainomis, tekstais, vaidyba kalbėdami, kur nuveda žmogaus nuvertėjimas – į susinaikinimą. „Žmogus be statuso, be padėties, be premijos – ne žmogus! Jo vienintelė išaukštinimo šventė – jo laidotuvės“ – apie mažo, statistinio žmogaus vertę, žmonių susvetimėjimą, vartotojiškumo kultūros gimdomą plėšrią agresiją ir cinizmą, savinaiką ir kito naikinimą, ilgainiui virstantį mirtinu priešiškumu, lengva ranka šalinančiu kitokius, svetimus. Neatsitiktinai šiame pasirodyme nuskambėjo ir dramatiškai išnaikintos, kažkada mūsų mieste gyvenusios žydų bendruomenės tema... Tad susitelkta ir į skaudžią istorinę atmintį, kaltės, atsakomybės temas.
      Taigi šiuolaikinio meno festivalis savo pasirodymais gvildeno rimtas temas, kuriose buvo ne tik dramatizmo, bet ir sveiko humoro, žaidybiškumo. Tokie jau tie performansai – žiūri, jauti, mąstai: viena akis verkia, kita juokiasi.
      O jaunieji kūrėjai, teigdami, kad šis festivalis buvo tik gera pradžia, pirminis eksperimentas, žada kitais metais jį pratęsti, pasikviesdami iš kitų miestų performansų meno kūrėjų grupes, pasiūlant platesnę, įvairesnę šios kultūros programą. Šiam tikslui ruošiamasi rengti projektą, kaupti naujas idėjas. Juolab, kad festivalio pasirodymai sulaukė įdomių juos stebėjusių žmonių reakcijų, kurių didžioji dalis liudija, kad festivalis tikslą pasiekė.





















ARCHYVAS
NUORODOS